Viso pasaulio dėmesys nukrypo į Niujorką, kur vyksta Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Apie į Lietuvą grįžtančius amerikiečių karius, planuojamą JAV susitarimą su Baltarusija ir karą Ukrainoje – pokalbis laidoje „Dienos tema“ su Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovu Linu Kojala ir buvusiu užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku.
– Pone Ušackai, pradėsiu nuo jūsų. Prezidentas D. Trumpas skelbė, kad planuojama pasirašyti didžiulį susitarimą su Baltarusija dėl kalio trąšų. Kaip jūs manote, ar čia tikras Trumpo deal`as (liet. susitarimas), kaip jis mėgsta tą žodį vartoti, ar labiau siekis Kanadą pagąsdinti ir parodyti, kad jis turi alternatyvų, iš kur pirkti kalio trąšas?
V. Ušackas: Aš manau, kad mes jau visi per tuos pusantrų metų turėjome suprasti, įprasti ir suvokti Trumpo, drįsčiau vadinti, dolerinę diplomatiją, kuria jis stengiasi stumti savo nacionalinius interesus, kelti gyvenimo kokybę ir generuoti pajamas tiek valstybei, tiek sau asmeniškai. Apie tai Amerikos spauda rašo gana plačiai. O Baltarusijos trąšų galimas importas į Ameriką ir jų pirkimas nėra naujiena. Apie tai amerikiečiai kalba jau beveik metus, taip pat ir viešai Johno Coale’o – specialaus atstovo – susitikimuose ir žiniasklaidai savo interviu.
– Lietuvos politikai sako kol kas nematantys galimybės, kad per Lietuvą galėtų trąšos keliauti, nes yra Europos Sąjungos sankcijos. Kiek realu, kad galiausiai Jungtinės Valstijos paspaus Lietuvą nusileisti? Iki šiol buvo pripažįstama, kad amerikiečiai mandagiai teiraujasi, ką Lietuva manytų apie tai.
V. Ušackas: Aš tiesiog siūlyčiau šiek tiek apversti klausimą. Priešingai – ar Amerikai Lietuva reikalinga, ar Lietuvai Amerika reikalinga? Ir kaip mes galime atliepti tuos Amerikos nacionalinius interesus, D. Trumpo įvardintus interesus, tarp jų ir perkant Baltarusijos trąšas. Į tai reikėtų žiūrėti savanaudiškai iš mūsų nacionalinių interesų. Ar toks sandoris su D. Trumpu padidintų mūsų saugumą? Ar tai prisidėtų prie didesnio Amerikos buvimo Lietuvoje gynybos, politikos ir finansų požiūriu?
– Pone Kojala, ką jūs manote apie tą „dolerinę diplomatiją“? Ir štai ambasadorius V. Ušackas sako, kad visgi mums reikia Amerikos ir tarsi mes patys turėtume siūlytis ir ieškoti būdų, kaip atgaivinti tą prekybą ir įtikti JAV, kurios yra mūsų saugumo garantas.
L. Kojala: Aš manau, kad Lietuva to ir siekia su retųjų žemės mineralų ir kitais susitarimais, be abejo, investicijomis į gynybą, kurios atliepia D. Trumpo retoriką. Turbūt labai daug priklauso nuo to, ar tai yra JAV kertinis prioritetas, ar kažkas, kas kartais nuskamba, bet vėliau vėl yra pastumiama šiek tiek į šalį.
– Koks jums įspūdis susidaro? Kertinis ar vis dėlto tai dar nėra toks svarbus dalykas?
L. Kojala: Man atrodo, kol kas mes neturime pagrindo teigti, kad tai yra kertinis interesas, nes kai kažkas yra kertinis JAV interesas, tą pajausti yra nesudėtinga, nes įjungiama visa politinė ir diplomatinė mašinerija, kuri neleidžia suabejoti, kokie yra pasirinkimo variantai ir koks turėtų būti kelias į priekį, kuris atlieptų Vašingtono interesą.
Tai iki šiol, kaip jūs ir minėjote, buvo klausimų, buvo svarstymų, bet nieko tokio, kas galėtų virsti į sprendimus, be kurių šitas anonsas dėl trąšų neturi didelio potencialo keisti geopolitinę ar prekybos darbotvarkę. Nes, aišku, Europos Sąjungai tęsiant sankcijas ir išlaikant esamą trajektoriją, Baltarusijos izoliacija ir gebėjimas prieiti prie rinkos ne per Rusiją išliks minimalus ar net labiau teorinis.
– Ministras Budrys sako, kad tai tiesiog tarpvalstybinis Baltarusijos ir Amerikos klausimas, kad tiesioginės įtakos Lietuvai neturės. Ar tikrai taip, jūsų akimis?
L. Kojala: Aišku, mes esame kaimyninė šalis Baltarusijos režimui, tai gali turėti įtaką, bet vėlgi priklauso nuo to, kaip Vašingtonas matys tolesnę trajektoriją. Matome, kad užmegzti santykį su Baltarusijos režimu JAV siekia proaktyviai, pasiekia tam tikrų rezultatų, yra paleidžiami politiniai kaliniai, dėl to turbūt galima tik pasveikinti JAV. Bet kartu tai nevirsta tokiu lūžiu, kuris galėtų reikšti esminę bendros Europos Sąjungos politikos peržiūrą, net ir JAV koreguojant savo kursą.
– Pone Ušackai, šiandien mus pasiekė žinia ne tik dėl planuojamo amerikiečių susitarimo su Baltarusija dėl trąšų, bet taip pat apie tai, kad amerikiečių kariai grįš į Lietuvą. Prezidentas Nausėda jau šiandien tai patvirtino. Kiek tie dalykai susiję tarpusavyje?
V. Ušackas: Sunku pasakyti. Žinote, nei aš, nei Linas nedalyvaujame tuose uždaruose susitikimuose – ar tai būtų Valstybės departamente, ar šiuo metu Niujorke. Bet, manau, sprendimas amerikiečiams dislokuoti pajėgas Lietuvoje yra be galo svarbus kaip atgrasymo ir stiprybės ženklas, nes iš savo patirties aš puikiai žinau, ko Rusija ir ko Putinas labiausiai bijo ir ką gerbia – Amerikos karinę jėgą.
Ar, tarkim, tie pareiškimai apie Baltarusijos trąšas bus toliau įgyvendinami, ar jie yra kertiniai nacionaliniai interesai, mes pamatysime. Aš tik atkreipčiau dėmesį į įdomų fragmentą iš Cichanouskajos šios dienos pareiškimo, kuriame ji nebe taip kategoriškai pasisako prieš trąšų importavimą į Vakarus ar bendradarbiavimą prekyboje, bet jau įveda ir tam tikrą sąlygą, opozicijos lūkesčius. Kad tol, kol visos pajamos iš trąšų eksporto yra skiriamos karinei mašinai ir politinei represijai, jos nuomone, amerikiečiai neturėtų prekiauti.
Bet jeigu atsirastų, manau, kažkokių naujų mechanizmų, o apie juos kalba ekspertinė bendruomenė... Ir aš esu pats matęs tokius projektus, kur patys baltarusiai – opozicijos atstovai ir ekspertai šioje srityje – siūlo sprendimus, pagal kuriuos vėlgi ne visos pajamos eitų į Baltarusijos biudžetą, o daugiau negu pusė finansuotų Ukrainos gynybą ir biudžetą.
– Pone Kojala, jūs irgi pastebite, kad ponios Cichanouskojos pozicija ir retorika keičiasi?
L. Kojala: Šiokį tokį pokytį galima pastebėti, bet ta diskusija, susijusi su Baltarusijos izoliavimu ar neizoliavimu, yra tam tikra prasme nuolatinė. Kitaip tariant, koks yra būdas paveikti Baltarusijos režimą ar dar labiau spausti, ar ieškoti sąlyčio taškų, tikintis, kad tokiu būdu galbūt atsivers terpė ir ilgalaikei kitokiai Baltarusijos politinei trajektorijai, aišku, viena ar kita forma pasikeitus Lukašenkos režimui. Sakyčiau, tai yra tos diskusijos vienas iš elementų.
– Pone Ušackai, prezidentas D. Trumpas Generalinėje Asamblėjoje pasakė kalbą. Jis vėl vaizdingai teigė, kad artimiausiu metu gali būti užbaigtas Ukrainos ir Rusijos karas. Kiek realybės tokiuose pasakymuose? Nes mes nuolat girdime, kad prezidentas D. Trumpas giriasi laimėjęs karus, taikas pasiekęs. Ar tai dar vienas eilinis pareiškimas, ar vis dėlto manote, kad užkulisiuose bręsta kažkokie susitarimai?
V. Ušackas: Iš tikrųjų geras klausimas. Visų pirma, aš manau, kad D. Trumpas jau dabar susitaikė su mintimi, kad per 24 valandas susitarti su Putinu neįmanoma. Aš pats prieš pusantrų metų sakiau, kad tai užtruks gal 24 mėnesius. Prie tos datos panašiai mes ir linkstame. Antra vertus, vėlgi iš savo asmeninių kontaktų žinau, kad tuo metu, kai mes čia kalbame ir Lavrovas yra Niujorke, o Trumpas kalba iš Jungtinių Tautų Asamblėjos tribūnos, Maskvoje vieši amerikiečių ekspertai, kur yra glostomos ir dalinamos galutinės detalės galimo susitarimo. Ar tas susitarimas bus pasiektas, [neaišku], nes iš viešų pasisakymų mes girdim, kad realiai likę tie patys jautriausi klausimai dėl teritorijos, kurią V. Putinas nori sau prisiskaičiuoti. Ir aišku, V. Zelenskis su tuo nesutinka.
Aš vis dėlto likčiau pesimistas, nes nematau, kad V. Putinas rodytų ženklus susitarti ir iš dalies pripažinti tai, ko jis negali pasiekti jėga, kad tai būtų įvardinta kaip derybinė baigtis ir tas karo frontas būtų įšaldytas ties dabartine fronto linija. Jis, matyt, skaičiuoja ir stengiasi daryti brutaliai viską tam, kad palaužtų ukrainiečių valią, kad Ukrainos miestai būtų negyvenami. Ir todėl mes matom tuos žiaurius puolimus, raketas, nukreiptas į civilinę infrastruktūrą, į transporto mazgus, į vandenvietes, į elektros generavimo stotis.
Taip kad ši žiema gali būti labai sunki Ukrainai. Belieka tikėtis ir stengtis, kad Vakarai teiktų visą reikiamą karinę ir kitokią pagalbą Ukrainai.
– Pone Kojala, ar jūs tikitės proveržio? Nes Jungtinių Tautų kuluaruose planuojamas V. Zelenskio ir D. Trumpo prezidentų susitikimas.
L. Kojala: Proveržio tikėtis sunku. Akivaizdu, kad V. Putinas nori išnaudoti žiemą, kankinti Ukrainą ir tikėtis, kad Vakarų šalių, o ypač dabar Europos, parama nutrūks ir tokiu būdu Kremliui pavyks pasiekti rezultatą. Nes derybos vyksta ne vieną mėnesį ir mes matėme netgi ir susitarimus tarp, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų ir Ukrainos. Prisiminkime praėjusių metų kovo 11 d. Kijyvas ir Vašingtonas sutarė, kad reikia siekti pirmiausia paliaubų, kurios atvertų kelią tolesnėms deryboms. Kas šitą pasiūlymą kiekvieną savaitę, kiekvieną dieną atmeta? Rusija. Tai šiuo atveju klausimas turbūt yra, ar Rusija yra pasirengusi derėtis. Požymių, kad taip galėtų būti, nėra. Nors galime išgirsti tam tikrų ekspertų svarstymų, kad gal po Dūmos rinkimų dabar Putinas jau galės šiek tiek kitaip pažvelgti į situaciją ir pabandyti pamatyti kitokias galimybes. Aš kol kas tokio potencialo nematau.
– Ir pone Ušackai, <...> JAV, Danija ir Grenlandija pasirašė susitarimą dėl Arkties saugumo. Trumpas planuoja dvi naujas karines bazes Grenlandijoje. Kaip manote, ar pagaliau baigsis vieši vaidai, kai Trumpas reiškia pretenzijas į Grenlandijos teritoriją?
V. Ušackas: Aš manau, kad tai buvo tas pavyzdys, kaip labai kontroversiškoje ir pavojingoje situacijoje diplomatija, Danijos diplomatija, europiečių parama ir pačių amerikiečių požiūris padėjo surasti bendrą vardiklį, patenkinti ambicingus D. Trumpo tikslus, išlaikant ir Danijos suverenitetą, ir patenkinant amerikiečių saugumo gynybinius interesus. Ne tik amerikiečių, bet, drįsčiau teigti, ir mūsų bei visos NATO, nes kuo daugiau Amerikos Europoje arčiau prie Rusijos sienų, tuo mums visiems geriau.
– Dėkui jums.
