Lietuva ir dvi jos užsienio politikos: kodėl akys veda ne tik į Vyriausybę, bet ir Jonavą?

Lietuvoje pagrindinius užsienio politikos klausimus sprendžia prezidentas, kuris kartu su Vyriausybe šią užsienio politiką ir įgyvendina. Taigi užsienio politikos lauke dažniausiai turėtume matyti prezidentą Gitaną Nausėdą ir užsienio reikalų ministrą Kęstutį Budrį. Bet realybėje tarp premjerės Ingos Ruginienės ir užsienio reikalų ministro K. Budrio vyksta šiokia tokia konkurencija, kai kuriuos užsienio politikos klausimus premjerė bando perimti į savo rankas. Jai padeda socialdemokratų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius, o prezidentas visa tai kol kas stebi iš šono.

„Premjerė išties mano, kad jai visai neblogai sekasi užsienio politikos lauke. Ji yra sakiusi, kad norėtų aktyviau dalyvauti užsienio politikoje, kai labiau bus išspręsti vietos reikalai. Kęstutis tikrai nėra favoritas Vyriausybėje... Bet pagrindinė problema, kad niekas nieko nežino, nesikalba, todėl labiau žiūrėčiau ne į K. Budrį, bet į premjerę: nes ką ji pati sugalvoja, tą pati padaro“, – portalui LRT.lt pasakojo vienas su situacija susipažinęs politikas.

„Budrys jiems nepatinka“

Galima sakyti, kad I. Ruginienės ir K. Budrio santykiai yra šaltoki, nors nė vienas nieko blogo viešai apie kitą nėra pasakęs. Vienas politikas užsienio reikalų ministro K. Budrio atleidimo galimybę iš ministrų kabineto įvertino tikimybe 50:50.

Bet kadangi pagal Konstituciją ministrus premjero teikimu skiria ir atleidžia prezidentas, tai I. Ruginienė neturi būdo pasiekti K. Budrio atleidimo, jei to nenorės prezidentas. O jis nenorės, nes būtent jo pastangomis buvęs prezidento patarėjas K. Budrys tapo užsienio reikalų ministru. Vienintelis būdas pasiekti ministro pašalinimo – interpeliacija Seime, bet tam reiktų rimto pagrindo, tad toks variantas menkai tikėtinas.

Kaip Pilypas iš kanapių į užsienio politikos lauką kartas nuo karto įšoka socialdemokratų pirmininkas M. Sinkevičius. Tai gana netikėta, nes šis politikas iš esmės eina tik Jonavos mero pareigas, todėl su užsienio politika išvis neturi nieko bendra. Kita vertus, M. Sinkevičius dažnai veikia kaip paramos sistema I. Ruginienei.

„Abu šie politikai apie užsienio politiką daug kalba ne šiaip sau. Jie nenori kalbėti apie vidaus problemas, todėl nutolo į užsienio politiką. Prezidentui tai turėtų nepatikti, kad jie lenda į jo lauką, ko anksčiau nebuvo, pavyzdžiui, su Gintautu Palucku. Man atrodo, kad nei vienas, nei kitas nėra įsitikinę, kuo jie bus ateityje. Nors nebūtinai jie planuoja būti prezidentais, bet, galbūt, dėl viso pikto nori užsitikrinti pozicijas ir tas pozicijas užsiiminėja“, – svarstė vienas tendencijas stebintis tarnautojas.

„Jie tikrai galvoja apie ateitį, tikrai galvoja, kaip sustiprėti. Ir dėl to K. Budrys jiems nepatinka“, – manė pašnekovas.

Kad K. Budrys neturi socialdemokratų vadovybės palaikymo galima matyti ir plika akimi, ir pabendravus su įvairiais politikais neformaliai. Tam įtakos turi tai, jog praktiškai niekas neabejoja, kad K. Budrys dalyvaus 2029 m. prezidento rinkimuose. Beveik visi užsienio reikalų ministro veiksmai vertinami per šią prizmę.

Tai lemia, kad Lietuvos užsienio politika tampa politinės konkurencijos įrankiu. Nors oficialieji šalies asmenys turėtų kalbėti vienu balsu, bet taip yra ne visuomet.

„Nepanašu, kad jie visi kalbėtųsi tarpusavyje“, – teigia vienas socialdemokratų politikas.

Kita vertus, premjerės aplinka mano, jog K. Budrys dirba taip, tarsi JAV Baltuosiuose rūmuose toliau šeimininkautų demokratai su Joe Bidenu, o ne Donaldas Trumpas, kuriam būdingas merkantilistinis požiūris į tarptautinius santykius, kai siekiama ne abstrakčių vertybių įtvirtinimo, o naudos valstybei arba netgi asmeniškai sau ir savo aplinkai. Taigi tai gali būti ir požiūrių į pasikeitusią aplinką skirtumai.

Taivanas ir Kinija: nelabai gera premjerės taktika?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas teigia matantis tam tikrus skirtumus tarp I. Ruginienės ir K. Budrio pozicijų, bet jis tai siejo su premjerės patirties stoka, negebėjimu suprasti konteksto nei su jos sąmoningu siekiu žengti į užsienio politiką.

Labiausiai skirtumai matosi nagrinėjant Taivaniečių atstovybės pavadinimo atvejį, kai kada skirtys matyti požiūryje į Baltarusiją, jos opozicijos lyderius, sankcijas ir apskritai strategiją Baltarusijos atžvilgiu.

„Man atrodo, kad skirtumai kyla dėl labai skirtingų kompetencijų suvokiant kiekvieną iš šių problemų ar kontekstą, kuris yra už šių problemų. Premjerė akivaizdžiai reaguoja paviršutiniškai ir intuityviai: ką ji mato, tą ji kalba. Kitaip tariant, jai tikrai trūksta gilesnio konteksto, istorinio suvokimo, kaip tie klausimai formavosi“, – mano T. Janeliūnas.

Iliustruodamas savo nuomonę, profesorius pasitelkė Taivaniečių atstovybės Vilniuje pavadinimo atvejį. 2021 m. sudariusi sąlygas pavadinti atstovybę Taivaniečių ar Taivano vardu, Lietuva sulaukė Kinijos įniršio ir Taivano pažadų daug investuoti į Lietuvą. Kinijos įniršis ekonomikai stipriai nepakenkė, bet didelių investicijų iš Taivano irgi nesulaukta.

Premjerė I. Ruginienė neseniai leidosi į viešus svarstymus apie Taivaniečių atstovybės pavadinimo keitimą į Taipėjaus atstovybę, nors Kinijos siekis – ne atstovybės pavadinimo pakeitimas, o visiškas jos uždarymas ir gal net Lietuvos nubaudimas už išsišokimą.

„Tas premjerės pareiškimas, kad ji nemato problemos dėl pavadinimo pakeitimo, labai aiškiai rodo, kad ji nėra įsigilinusi į kontekstą, kokios dramos kilo dėl pavadinimo, kodėl toks pavadinimas buvo pasirinktas ir kodėl jis Kiniją taip erzina. Jos reakcija atspindi tai, kaip ji žiūri į problemą. Ji žiūri į ją, kaip į reikalaujančią lengvo, greito sprendimo patenkinti Kinijos interesus – tada neva grįš ambasadoriai ir viskas bus tvarkoje. Bet greičiausiai taip nebus, nes pajutusi, kad Lietuva atsitraukia, Kinija didins spaudimą ir sieks Taivaniečių atstovybės uždarymo, o ne pavadinimo pakeitimo. Apie tai viešai užsiminė prezidento patarėja Asta Skaisgirytė“, – sako T. Janeliūnas.

„Tai nekokia premjerės derybinė taktika, kuri leidžia kinams labiau pasitikėti savimi ir tarsi sako, jog mus galima prispausti radikalesniems sprendimams. Aš manau, kad K. Budrys žymiai geriau jaučia situaciją, žino, jog net ir pavadinimo keitimas, nekalbant apie atstovybės uždarymą, būtų didelė žala Lietuvai. Mes faktiškai nubrauktume visus viešųjų ryšių privalumus ir santykį, kurį esame susikūrę su taivaniečiais. O mainais nieko negautume. Išskyrus galbūt, diplomatinio atstovavimo atkūrimą iki ambasadorių lygmens. Bet materialia prasme nei rinkų atvėrimo, nei pasitikėjimo iš kinų pusės tikrai neturėtume, jiems tai tiesiog atvejis, kuriuo būtų gerai pamokyti kitus“, – priduria profesorius.

K. Budrys savo ruožtu publikavo vaizdo įrašą, kuriuo paaiškino Lietuvos užsienio politiką Kinijos atžvilgiu. Apie Taivaniečių atstovybę jis nekomentavo, tik užsiminė, jog Lietuva norėtų turėti įprastą diplomatinį atstovavimą Kinijoje, esą ties tuo šiuo metu dirbama. Lietuvos užsienio reikalų ministerija nekomentavo atstovybės pavadinimo keitimo, bet akcentavo, kad normalizuoti santykiams su Kinija reikia laiko ir abipusės pagarbos.

Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, socialdemokratas Ruslanas Baranovas sako matantis išsiskiriančią Lietuvos lyderių retoriką ir nepritariantis premjerės nuostatoms Taivaniečių atstovybės pavadinimo keitimo klausimu. Socialiniame tinkle jis yra išdėstęs nuomonę, jog nusprendusi keisti Taivaniečių atstovybės pavadinimą į Taipėjaus, Lietuva daugiau prarastų nei laimėtų, tai kenktų mūsų šalies patikimumui ir nuspėjamumui.

„Aš nepalaikau premjerės pozicijos šioje vietoje. Man atrodo, kad jeigu vieną klaidą padarai, tai bandant taisyti ją darant antrą klaidą – bus jau dvi klaidos, o ne klaidos ištaisymas. Šioje vietoje nuomonių išsiskyrimas matosi, bet šiuo atveju ir prezidentas turi svarų žodį, tai tikriausiai bus kažkokie pokalbiai tarp premjerės ir užsienio reikalų ministro, jie ras bendrą poziciją“, – svarstė politikas.

Ketvirtadienį prezidentūroje išties numatomas susitikimas, kur prezidentas G. Nausėda, premjerė I. Ruginienė, užsienio reikalų ministras K. Budrys, Seimo pirmininkas Juozas Olekas, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas turėtų aptarti svarbiausius užsienio politikos klausimus, bet jis planuotas seniai.

Kita vertus, premjerės aplinka sako, kad I. Ruginienės retorika buvo skirta specialiai tam, kad Taivanas šiek tiek atsibustų ir įgyvendintų pažadus. „Tai čia tam, kad pažadintų taivaniečius: tegul parodo rezultatą. Mes tikrai paaukojome nemažai“, – aiškino premjerės aplinkos asmuo.

Taivanas yra skelbęs, kad steigs 200 mln. JAV dolerių vertės investicinį fondą investicijoms į Lietuvos pramonę ir įkurs 1 mlrd. JAV dolerių fondą bendriems Lietuvos ir Taivano verslo projektams, tik realybė pasirodė ne tokia puiki.

Lietuvos politikos lauke taip pat egzistuoja nuomonė, kad Taivaniečių atstovybės pavadinimas garsiai aptariamas ne dėl konteksto nesuvokimo ir ne dėl to, jog norima Taivaną paskatinti tesėti pažadus, bet paprasčiausiai kaip vidaus politikos klausimas.

„Su tuo Taivanu ir Kinija, tai tiesiog manoma, jog tai populiaru. Manau, kad jokios užsienio politikos čia nėra. Niekam stipriai nereikia, kad Lietuvoje būtinai būtų Kinijos ambasadorius. Visa tai sakoma dėl to, nes Gabrielius Landsbergis buvo nepopuliariausias Lietuvos politikas ir tarsi atrodo, kad jeigu darysi atvirkščiai, tai bus gerai reitingams“, – galimą socialdemokratų premjerės mąstyseną atskleidė vienas politikas.

Baltarusija: ar Lietuvai reikia keisti sankcijų politiką?

Baltarusijos klausimas pastaruoju metu irgi tampa kiek įelektrintas. Tam yra ir subjektyvių, ir objektyvių priežasčių, nors pats Baltarusijos režimas savo elgsenos nekeičia: šioje valstybėje vis dar kali daug politinių kalinių, režimas laiko užgrobęs Lietuvos bendrovių vilkikus, per sieną skrenda kontrabandiniai balionai, Baltarusija padėjo ir padeda Rusijai vykdyti agresiją prieš Ukrainą, apeiti tarptautines sankcijas.

Bet pokyčiai prasidėjo, kai naujoji JAV prezidento D. Trumpo administracija pradėjo dialogą su Aliaksandru Lukašenka dėl politinių kalinių paleidimo ir panaikino sankcijas iš pradžių Baltarusijos aviakompanijai „Belavia“, o paskui ir baltarusiškoms kalio trąšoms. Tai sukėlė šiokius tokius raibulius ir Lietuvoje, nors nei premjerė, nei socialdemokratų lyderis neagitavo už sankcijų Baltarusijai naikinimą ar švelninimą.

Tačiau kai dėl JAV pastangų iš kalėjimo Baltarusijoje buvo paleista Marija Kalesnikava ir Vilniuje ji susitiko su I. Ruginiene ir M. Sinkevičiumi, pastarojo pareiškimas tikrai išsiskyrė.

Jis ne tik pavadino M. Kalesnikavą Baltarusijos opozicijos lydere (tai kontrastavo su Sviatlanos Cichanouskajos išvykimu į Varšuvą), išrašė jos siūlymus didinti baltarusių mobilumą tarp Lietuvos ir Baltarusijos, bet ir teigė remiantis JAV strategiją Baltarusijos atžvilgiu, kuri apima „Baltarusijos elgesio normalizavimą regione, jos suvereniteto stiprinimą ir didesnės autonomijos nuo Rusijos užtikrinimą“. Šiuo keliu Lietuva jau yra ėjusi Dalios Grybauskaitės pirmosios kadencijos metu ir nesėkmingai.

„Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu turi būti grindžiama aiškiais tikslais ir apčiuopiamais rezultatais. Izoliacija pati savaime neveda į sprendimus – sankcijos nėra tikslas vien dėl savęs, jos turi būti naudojamos išmaniai kaip priemonė siekti konkrečių tikslų, ypač saugumo ir humanitarinėje srityse, įskaitant politinių kalinių išlaisvinimo“, – socialiniame tinkle aiškino M. Sinkevičius.

Tai kelia klausimų, ar galėtų keistis Lietuvos požiūris į baltarusiškų trąšų tranzitą per Klaipėdos uostą, ypač kai JAV panaikino savo sankcijas, nors vis dar galioja Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinės sankcijos?

K. Budrys į tai netiesiogiai atsakė vaizdo įrašu, kuriuo aptarė Baltarusijos nusikaltimus padedant Rusijos režimui ir pateikė argumentus, kad A. Lukašenkos režimas niekaip nepakeitė savo elgsenos, todėl nėra jokio tikslo keisti Lietuvos požiūrį į Baltarusiją. Be to, kontrabandiniams balionams skrendant į Lietuvą ir trikdant Vilniaus oro uosto darbą K. Budrys komunikavo, kad mūsų šalis ėmėsi pastangų stiprinti sankcijas Baltarusijai Europos Sąjungos lygmeniu.

„Trąšų klausimas, manau, yra labai jautrus. Manau, kad socdemai į tai žvelgia iš tokios pragmatinės pusės, kad jeigu jau amerikiečiai leidžia baltarusių trąšas pardavinėti, kodėl mes turime būti šventesni už popiežių ir laikytis savo įsitikinimų? Bet trąšos – tai yra pinigai A. Lukašenkos režimui, tai mūsų ilgalaikės politikos spaudžiant režimą kompromitavimas. Mūsų patikimumas, reputacija Europos Sąjungoje gali nukentėti, nes prieš tai ilgą laiką įtikinėjome, kad Baltarusiją reikia spausti“, – svarstė Vilniaus universiteto profesorius T. Janeliūnas.

Kalbantis su politikais galima susidaryti įspūdį, kad socialdemokratai mąsto, jog nors šiandien JAV nespaudžia Europos Sąjungos ar Lietuvos dėl sankcijų atlaisvinimo Baltarusijai, bet jeigu Vašingtonas staiga nuspręstų, jog jiems reikia pigesnio baltarusiškų trąšų tranzito, Lietuva esą turi būti susidėliojusi planą, ko norės mainais.

„Blogiausia, kas gali nutikti, kad jei vieną dieną kažkas įvyks, o mes būsime nepasiruošę“, – aiškino vienas socialdemokratų politikas.

Atrodo, socialdemokratai baiminasi, kad Vašingtone nutikus kažkokiam posūkiui dėl baltarusiškų trąšų, jie gali nespėti apginti Lietuvos ekonominių interesų, bet tuo pat metu gali pralaimėti viešųjų ryšių karą Lietuvoje Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams.

Seimo Užsienio reikalų komiteto narys R. Baranovas teigia šiuo klausimu nepastebėjęs didelių skirtumų tarp užsienio reikalų ministro K. Budrio ir premjerės I. Ruginienės ar partijos lyderio M. Sinkevičiaus, bet, pasak jo, atėjome į tašką, kai Lietuvai tikrai reikia diskutuoti, ką mes toliau darysime su Baltarusija, kokios pozicijos laikysimės ateityje.

„Išeigos taškas, dėl kurio, manau sutartų net mūsų politiniai oponentai, kad permąstyti, ką mes darome su Baltarusija, reiktų. Prieš protestus A. Lukašenka balansavo Vakarų atžvilgiu, o mes balansavome Baltarusijos atžvilgiu, netgi vežėme trąšas. Paskui įvyko prezidento rinkimai, kilo protestai, kurie buvo žiauriai numalšinti. Tuo metu Lietuvos siekis buvo sukelti maksimalų spaudimą sankcijomis ir kitais būdais, tikintis, jog režimas žlugs. Bet taip neįvyko“, – aiškina R. Baranovas.

„Tada prasidėjo pilno masto Rusijos karas prieš Ukrainą ir mes visuomet laikėmės požiūrio, kad yra du agresoriai – Rusija ir Baltarusija, nes Ukraina buvo užpulta ir iš Baltarusijos teritorijos. Už to tvyrojo mintis, kad Ukrainai laimėjus karą, bus galima išspręsti ir A. Lukašenkos režimo klausimą. Šiandien turime pripažinti, kad Ukraina taip stipriai karo nelaimės, jog klausimas dėl Baltarusijos režimo galėtų atsirasti ant stalo. Tai ką mes darome toliau? Nes Baltarusijos režimas, mano nuomone, yra stabilus, didžioji dalis opozicijos išvažiavo, jiems yra sunku daryti poveikį Baltarusijos visuomenei. Tai dabar klausimas, ką mes darome toliau? Ar palaikome tokį pat sankcijų režimą ir laukiame, kol A. Lukašenka pasitrauks dėl natūralių biologinių priežasčių, tai yra, mirs? Ar mes darome kažką kito? Iš to ir atsiranda diskusijos, ką čia daryti“, – priduria parlamentaras.

Buvo išvyta Cichanouskaja ar ne?

Nuomonių išsiskyrimas valdžios viršūnėse įvyko ir dėl S. Cichanouskajos apsaugos perdavimo iš Vadovybės apsaugos tarnybos kriminalinei policijai. Nors socialdemokratai šį sprendimą siekė sumenkinti iki techninio lygmens, bet tai susiję su požiūriu, kas sudaro Baltarusijos opoziciją, su kuo iš opozicijos atstovų Lietuvai patogiau bendradarbiauti, kokie Lietuvos tikslai Baltarusijos režimo atžvilgiu.

Lietuvos sprendimas nebesaugoti S. Cichanouskajos taip, tarsi ji būtų užsienio valstybės lyderė, galiausiai lėmė jos apsprendimą savo darbo bazę iš Vilniaus perkelti į Varšuvą.

Lietuvoje toliau liko veikti Baltarusių demokratijos atstovybė, kuriai suteikta oficiali akreditacija, o S. Cichanouskajai išliko suteiktas C kategorijos oficialaus svečio statusas, paprastai suteikiamas užsienio valstybių ambasadoriams, užsienio valstybių vyriausybių nariams ir panašiai.

Viešumoje šiuo klausimu I. Ruginienės ir K. Budrio pozicijos nesiskyrė, bet realiai su portalu LRT.lt bendravę šaltiniai aiškiai matė skirtumus.

Premjerė I. Ruginienė, regis, nejautė didelio prielankumo S. Cichanouskajai. Šaltinių teigimu, ji yra neviešai akcentavusi pernelyg dideles investicijas į S. Cichanouskajos išlaikymą, atkreipusi dėmesį į neva prabangų jos gyvenimo būdą, išskirtinius reikalavimus. Panašiu požiūriu į S. Cichanouskąją pasižymi ir buvęs premjeras Gintautas Paluckas.

Tačiau užsienio reikalų ministras K. Budrys bei prezidentas G. Nausėda su patarėjais siekė visaip laviruoti ir pagelbėti S. Cichanouskajai. Pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija paliko jai C kategorijos svečio statusą, kas suteikia teisę naudotis labai svarbių asmenų išvykimo ir atvykimo salės paslauga Lietuvos oro uostuose.

Prezidentūra pasiekė, kad S. Cichanouskajai Vadovybės apsaugos tarnybos apsauga buvo laikinai grąžinta, bet, galiausiai, S. Cichanouskaja persikėlė dirbti į Varšuvą, nors ryšių su Vilniumi nenutraukė.

„Reikia pasakyti, kad S. Cichanouskajos atstovybė šiek tiek įvarė save į kampą, nes jie gana anksti pasakė, kad jeigu apsaugos nelieka, jie svarstys galimybę važiuoti į Lenkiją, nes S. Cichanouskaja jaučiasi nesaugiai. Ir paskui, kai paaiškėjo, kad tos apsaugos tikrai nelieka, jiems buvo sunku keisti poziciją. Bet aš nematyčiau čia didelio nuomonių išsiskyrimo tarp premjerės ir Užsienio reikalų ministerijos“, – svarstė socialdemokratas R. Baranovas.

S. Cichanouskajos biuro Vilniuje vadovas Dzianisas Kučinskis yra sakęs, kad ieškant kompromiso dėl apsaugos lygio buvo daug bendraujama su Užsienio reikalų ministerija, prezidentūra, tačiau premjerė I. Ruginienė į S. Cichanouskajos biuro laišką neatsakė.