Kodėl Lietuva niekada nekritikuoja Izraelio, nors Gazos Ruože – žudynės ir badas?

Žiaurus karas vyksta ne tik Ukrainoje, bet ir Gazos Ruože. Tačiau Lietuva gali iki užkimimo kalbėti tik apie Rusijos vykdomus nusikaltimus arba „Hamas“ žvėriškumus prieš žydus, bet Izraelio žiaurumo su palestiniečiais mūsų šalis arba nemato, arba apie tai garsiai nekalba. 

Užsienio reikalų ministerijos puslapyje nematyti jokių Lietuvos pareiškimų dėl humanitarinės situacijos Gazos Ruože. Ten – tik perspėjimai keliautojams, vykstantiems į Izraelį, taip pat pranešimai, kad Lietuva kovoja su antisemitizmu, visų rūšių neapykantos formomis ir smurtu. Šie pranešimai – bandymas paaiškinti, kad antisemitiniais pasisakymais pagarsėjusio Remigijaus Žemaitaičio atsiradimas valdančiojoje koalicijoje nepakeis Lietuvos kurso.

Kai pasaulio šalys Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priima rezoliucijas Izraelio ir Palestinos santykių klausimais, dėl Izraelio nausėdijų okupuotose teritorijose ar dėl karo Gazos Ruože, Lietuva balansuoja tarp JAV ir Izraelio pozicijų bei Europos Sąjungos požiūrio. Tai reiškia, kad Lietuva įprastai balsuoja kaip daugelis Europos Sąjungos šalių, bet Izraeliui ir JAV svarbiais atvejais susilaiko ir nekiša nosies į ginčą. Išimtį sudaro tik balsavimas 2017 metais dėl Jeruzalės statuso.

Lietuvos atstovams susitikus su Izraelio politikais, paprastai nepranešama apie pareikštą Lietuvos susirūpinimą dėl humanitarinės situacijos ar bado Gazos Ruože. Lietuva garsiai neišsako kritikos net tokiais žiauriais atvejais, kai Izraelis šių metų kovo mėnesį per klaidą ar tyčia nužudė ir masiniame kape palaidojo 15 palestiniečių paramedikų ir gelbėtojų iš Palestinos Raudonojo Kryžiaus asociacijos.

Neseniai krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė viešėjo Izraelyje ir susitiko su šios šalies gynybos ministru Israeliu Katzu. Šalis jungia bendra karinė dvasia – paskelbė ministrė.

Prezidentūros duomenimis, į Lietuvą vasaros pabaigoje turėtų atvykti Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas. Greičiausiai su juo irgi bus aptariamas šalių bendradarbiavimas, bet ne genocidą primenantys Izraelio veiksmai Gazos Ruože.

Kodėl Lietuva, pagrįstai pabrėždama Izraelio teisę gintis nuo „Hamas“ teroristų, nekalba apie tai, jog visos kariaujančios pusės, tarp jų ir Izraelis, turėtų laikytis tarptautinės teisės normų: nežudyti paramedikų, kiek įmanoma, užtikrinti civilių apsaugą, nenaudoti kare bado, kaip ginklo?

Štai kodėl Lietuva renkasi Izraelį, o ne palestiniečius

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas sako, kad Lietuva Artimųjų Rytų konflikte yra aiškiai pasirinkusi Izraelio ir JAV pusę, o tokia šalies pozicija susiklostė dėl istorinių priežasčių ir pragmatinių sumetimų.

Pirma, Lietuva vis dar turi nuo Antrojo pasaulinio karo laikų išlikusią kaltės dėmę, kai dalis lietuvių dalyvavo naikinant žydus Holokausto metu, todėl kritikuoti Izraelį yra sudėtinga. Lietuva dar nuo Algirdo Brazausko laikų pasirinko atsiprašyti žydų už dalyvavimą Holokauste ir atpirkti kaltę. Todėl šalis natūraliai pasirinko partnerystę ir bendradarbiavimą.

„Žymusis A. Brazausko atsiprašymas Izraelyje jo vizito metu buvo labai tikslingai sukurtas. Tai buvo politinis pasirinkimas pripažinti Lietuvos ar lietuvių kaltę dėl nužudytų žydų, parodyti, kad Lietuva yra pasiruošusi kompensuoti žydams buvusias skriaudas, įskaitant ir už nusavintą turtą. Šita dalis tiesiogiai siejasi su užsienio politika, kodėl Lietuvos politikai nusprendė, kad reikia gerinti santykius su Izraeliu. Nepagerinsi tų santykių, jei nepripažinsi bazinių vertybių. Holokausto klausimas – labai konkretus dalykas, pirmas žingsnis, be kurio joks santykių gerinimas su Izraeliu būtų neįmanomas“, – aiškina T. Janeliūnas.

„Yra kaltės argumentas. Mums natūraliai žydai yra žymiai artimesni kultūriškai, pažinimo, moralinio vertinimo požiūriu. Mes natūraliai žydus esame pratę laikyti nukentėjusia tauta, nukentėjusia visuomene ir mes patys prie to esame prisidėję“, – teigia profesorius.

Antra priežastis, kodėl santykiai su Izraeliu turėtų būti geri, yra tai, kad Izraelis yra itin svarbus JAV partneris arba net jaunesnysis brolis, o JAV yra pagrindinis Lietuvos saugumo garantas prieš agresyvią Rusiją. Tai lemia, kad Lietuva pasirinko partnerystę su Izraeliu, nes šis turi didelės įtakos Vašingtone, o ir JAV spaudė Lietuvą sukti šia linkme.

„Kadangi mes turėjome labai aiškų interesą matyti amerikiečius kaip strateginius sąjungininkus, labai aiškiai supratome, kad be amerikiečių mes neturėsime saugumo, neturėsime narystės NATO, o amerikiečiai aiškiai skatino išspręsti tas istorines problemas, įskaitant žydų turto restituciją. Tai buvo labai ryški amerikiečių diplomatų linija. Čia buvo atvykęs ne vienas gana aukšto lygio JAV atstovas, kuris nuolat pirštu besdavo į tuos neišspręstus klausimus. Mūsų lyderiai pasirinko labai aiškiai: mums reikia amerikiečių, mes priimsime tuos amerikiečių priekaištus dėl žydų ir mes gerinsime santykius su Izraeliu, nes Izraelis faktiškai yra jaunesnysis Amerikos brolis, bent jau tuo laiku taip buvo laikoma“, – sakė T. Janeliūnas.

„Po apsisprendimo, atsiprašymo susiklostė tokia situacija, kad mes daugeliu atvejų remiame amerikiečius, atitinkamai, remiame ir Izraelį. Net balsuodami Jungtinėse Tautose labai dažnai pasirinkdavome palaikyti amerikiečių poziciją. Vienintelis pozicijų išsiskyrimas buvo pirmosios Donaldo Trumpo kadencijos metu, kai buvo svarstoma dėl Jeruzalės, kaip sostinės, pripažinimo. Tada Lietuva, nors turėjo aiškų spaudimą iš JAV ambasados, nusprendė, kad reikia labiau stoti į Europos Sąjungos pusę“, – pridūrė profesorius.

Priešingai nei JAV ir Izraelis, Lietuva balsavo 2017 metų gruodį, kai Generalinė Asamblėja atmetė JAV siūlomą sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. Jeruzalės statuso klausimu Lietuva yra balsavusi priešingai Izraeliui bei JAV ir anksčiau, bet tai buvo ryškiausias atvejis, dėl kurio Užsienio reikalų ministerija netgi aiškinosi viešai.

Profesoriaus teigimu, tai susiję su tuometinės prezidentės Dalios Grybauskaitės užsispyrimu, nors Užsienio reikalų ministerija norėjo susilaikyti. Apie tai T. Janeliūnui duodamas interviu knygai yra pasakojęs buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

„Mes dirbome kartu [su prezidentūra], bet, galiausiai, paskutinis žodis yra prezidento. Viskas vyko einamuoju laiku, tai buvo sekundžių klausimas. Kad amerikiečiai spaudė, buvo akivaizdu. Generalinės Asamblėjos salėje buvo pareiškimų, net ultimatumų, kad tai paveiks mūsų santykius. Rezoliucijos turinys buvo ilgai taisomas ir, galiausiai, buvo gerai išdiskutuotas. Bet buvo įmanoma balsuoti kitaip. Iš mano pusės buvo duota komanda susilaikyti. Bet tada, paskutinę minutę, atėjo sprendimas iš prezidentūros palaikyti rezoliuciją“, – T. Janeliūno knygoje „Foreign Policy Analysis of a Baltic State: Lithuania and „Grybauskaitė Doctrine“ cituojamas L. Linkevičius.

Pasak T. Janeliūno, Lietuvai strategiškai pasirinkus proizraelietišką poziciją, šalis nuosekliai stengiasi arba ignoruoti palestiniečių klausimą, arba nesikišti į diskusijas apie Artimųjų Rytų problemas. Tai tampa dar svarbiau dabar, kai 2022 metais Rusija užpuolė Ukrainą ir iš esmės grasina visam Rytų Europos valstybių flangui.

„Mums ir toliau reikia amerikiečių ir mes nenorime sukurti jokių pretekstų amerikiečiams manyti, jog mes žaidžiame kitoje aikštelės pusėje“, – sako jis.

„Čia tas atvejis, kai vertybes pasidedame į stalčių“

Be visų minėtų priežasčių, iš politikų ir ekspertų žodžių galima suprasti, jog Izraelis įkvepia Lietuvą, kad ir maža šalis gali apsiginti nuo agresyvių, didelių ir galingų kaimynų.

Šiuo atveju mintyse turimas sudėtingas kontekstas tik Palestinoje įsikūrus Izraeliui, kai šalis nebuvo normalizavusi santykių su aplinkinėmis arabų šalimis ir nuolat su jomis kariavo: 1948 metais Nepriklausomybės kare, 1967 metais – Šešių dienų kare, 1973 metais – Jom Kipuro kare, 1982 metais – Libano kare ir panašiai, o pastaraisiais metais stengėsi atgrasinti „Hamas“, „Hezbollah“ ir Iraną.

„Na, vis tiek: maža valstybė, gyvena tikrai grėsmingoje aplinkoje, kad ir kaip būtų. Toji kultūra „gintis“, tie kibucai, kai iš esmės gyvenama apkasuose, ištisos kartos visą gyvenimą taip praleidžia. Tas tikrai imponuoja, kad tai maža šalis, bet moka apginti savo saugumą ir tai daro tomis priemonėmis, kurios yra priimtinos“, – portalui LRT.lt sako buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.

„Mes ieškome sąsajų su mumis. Mes irgi maža tauta, besipriešinanti Rusijai, nuolat kartojame sau, kad „būkime kaip Izraelis, ruoškime savo gynybos pajėgas kaip Izraelis, mokykimės iš jų“. Tai ir visuomenėje randa atgarsį, mes labiau tapatinamės su Izraeliu ir žydais nei su palestiniečiais, kurie yra mums menkai pažįstami, arabai, vertinami kaip teroristai, todėl nejaučiame jiems didelės empatijos. Čia kalbu apibendrintai apie visuomenės nuostatas. Todėl natūralu, kad politikams nėra visuomenės spaudimo keisti nuostatas Izraelio ir Palestinos konflikto atžvilgiu“, – sako T. Janeliūnas.

Apskritai, pasak T. Janeliūno, šiuo atžvilgiu Lietuva pasirinko grynai pragmatinę poziciją, nes mažos Lietuvos balsas palestiniečių tikrai neapgins, situacijos Gazos Ruože niekaip nepalengvins, o susigadinus santykius su Izraeliu galima netekti ir JAV paramos. Tai būtų labai pavojinga Lietuvai, kai šalia Rusija žvangina ginklais.

„Ar tikrai vertybinis savo pozicijos deklaravimas šiuo atveju nebūtų mums kenksmingas? Lietuva niekada nebuvo 100 proc. nuosekli rodydama savo vertybiškumą, stodama į silpnesniųjų pusę. Tai, kad mes deklaruojam savo vertybes, nepaneigia, jog užsienio politikoje yra daug kompromisų ir pragmatiško skaičiavimo, kada tas vertybes reikia paremti sprendimais. Čia tas atvejis, kai mes vertybes pasidedame į stalčių. Geriau renkamės nekišti galvos ten, kur per daug karšta, laikytis mums racionalios užsienio politikos Izraelio atžvilgiu“, – klausimą kelia profesorius.

Norėtų, kad Lietuva bent įvardintų

Kad Izraelio veikimas Gazos Ruože, Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje neatitinka tarptautinės teisės normų, indikavo jau ne viena tarptautinė institucija ir ne vieną kartą.

Tarptautinis baudžiamasis teismas 2024 m. lapkritį dėl galimų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui vykdymo yra išdavęs tarptautinį arešto orderį Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu ir buvusiam gynybos ministrui Yoavui Gallantui bei „Hamas“ karinio sparno lyderiui Mohammedui Deifui, tik pastarasis jau yra miręs.

Tai reiškia, kad Lietuva, kuri yra prisijungusi prie Romos statuto, turėtų sulaikyti Izraelio premjerą B. Netanyahu ir buvusį šios šalies gynybos ministrą Y. Gallantą, jeigu jie atvyktų į mūsų teritoriją. Tas pats turėtų būti taikoma ir Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui bei jo įgaliotinei vaiko teisių klausimais Marijai Lvovai-Belovai.

Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas yra deklaravęs, kad Izraelio okupacija Vakarų Krante, Rytų Jeruzalėje ir Gazos Ruože yra neteisėta, ji turėtų būti kuo greičiau nutraukta, kad kuriamos nausėdijos Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje yra neteisėtos, jų plėtra privalo būti stabdoma, o esančios žydų gyvenvietės turi būti naikinamos, nes žydų gyvenviečių kūrimas palestiniečiams numatytose teritorijose visiškai užkerta kelią dviejų valstybių įkūrimui.

Jungtinių Tautų suburtas Specialusis komitetas, skirtas Izraelio praktikoms palestiniečių atžvilgiu okupuotose teritorijose įvertinti, 2024 m. rugsėjį nurodė, kad Izraelio vykdomi karo veiksmai Gazos Ruože turi genocido požymių, apima masines civilių žūtis ir bado, kaip įrankio kariniams tikslams siekti, naudojimą.

Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkas Skirmantas Bikelis teigia, kad Tarptautinio baudžiamojo teismo ir Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimai yra gana rimtas pagrindas Lietuvai ir kitoms demokratinėms šalims įvardinti, kad balta yra balta, o juoda yra juoda.

„Aš pats asmeniškai žiūriu, kaip kitos demokratijos reaguoja, kaip elgiasi. Pavyzdžiui, Vokietija turi ne mažesnę kaltę prieš žydus nei Lietuva. Ir kas man patinka, kad politikai ten konstatuoja tai, kas yra akivaizdu. Politiniai sprendimai, kaip kad apsisprendimas statyti ginklų gamyklas ar dvišalių vizitų rengimas, priklauso politikams, bet būtų gerai įvardinti, kad balta yra balta, o juoda būtų įvardinta kaip juoda. Vokietijos užsienio reikalų ministrė ne kartą minėjo, kad Vakarų Krante pažeidžiamos palestiniečių teisės, nes žydų naujakuriai smurtauja prieš palestiniečius, o Izraelio valdžia, kuri yra faktinė okupantė ir turėtų užtikrinti tvarką okupuotoje teritorijoje, nesiima veiksmų“, – sako teisininkas.

Šiuo atveju kalbama apie buvusią Vokietijos užsienio reikalų ministrę Annaleną Baerbock, kuri išties pasižymėjo proizraelietiška laikysena, bet gebėjo išsakyti ir kritikos Izraeliui, pavyzdžiui, nuolat kartojo, kad Gazos Ruožas, Vakarų Krantas ir Rytų Jeruzalė priklauso palestiniečiams, kad palestiniečių išstūmimas iš jų teritorijų pažeidžia tarptautinę teisę, kad Izraelis privalo užtikrinti humanitarinės pagalbos tiekimą Gazoje.

„Pagrindas yra teisinė realybė, o teisinė realybė yra karo nusikaltimai Gazoje ir tarptautinės teisės pažeidimai Vakarų Krante. Tų grubių teisės pažeidimų yra labai daug. O kai mes kalbame apie lietuvišką užsienio politiką, nesu girdėjęs šitų akivaizdžių pažeidimų konstatavimo“, – teigia S. Bikelis.

Pasak pašnekovo, kartais atrodo, kad Lietuvoje ypač sureikšminamas emocinis, istorinis santykio su Izraeliu lygmuo – kaltė dėl Holokausto – bet užmirštamas teisinis dabartinės realybės konstatavimas.

„Kokia Lietuvos pozicija dėl „Hamas“? Nėra net ko diskutuoti, žinoma, kad smerkiame. O kokia pozicija dėl Izraelio veiksmų? Žiūrime, ką Izraelis yra nuveikęs: matome kaltinimus, arešto orderį dėl per pirmą pusmetį fiksuotų karo nusikaltimų, bet karo nusikaltimai nesustojo. Bado sukėlimas kaip karo taktika, kančių sukėlimas ribojant prekių, skausmą malšinančių vaistų patekimą į Gazą tęsiasi ir 2025 metais ir dar net užaštrėjo, nes visiškai viską uždarė. Prisiminkime ir paramedikų nužudymą. Tai dalis veiksmų, dėl kurių Izraelis buvo kaltinamas prieš pusę metų ar prieš metus, vėl kartojasi, situacija negerėja ir aš pasigendu Lietuvoje iš valdžios pusės dalykų įvardijimo tikrais vardais“, – sako S. Bikelis.

Račius: Izraelis sėkmingai išnaudoja kaltę

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius mano, kad pagrindinė priežastis, kodėl Lietuva tyli dėl Izraelio veiksmų Gazos Ruože, yra lietuvių kaltė dėl nacių okupacijos metais Lietuvoje vykdyto žydų Holokausto, nes dalis lietuvių patys tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo prie bendrapiliečių žudynių.

„Izraelis labai sėkmingai kultivuoja kaltę, jie labai profesionaliai tą primena. Ta krikščioniškoji atleidimo prieiga, kad atleidau ir nuėjau, čia nebūdinga. Izraelis vis primena. Net ir man asmeniškai teko būti situacijose, kur, atrodytų, visiškai niekuo dėtas tas istorinis klausimas, o žmogus klausia: „Ką veikė tavo senelis tarp 1941 ir 1944 metų?“ Susidaro įspūdis, kad tai beveik programinis dalykas perklausti, gal netyčia pasirodytų, kad tu primiršai tą kaltę? Šiuo atveju Izraelio pusė veikia koordinuotai, profesionaliai tą kaltės jausmą kultivuodama, primindama. Ir tikrai ne vien tik Lietuvoje tai daroma, tai daroma ir Lenkijoje bei daugybėje kitų šalių“, – sako E. Račius.

Pasak profesoriaus, ši kaltė dėl Lietuvos dalyvavimo Holokauste labiausiai veikia ne Lietuvos visuomenę (nes visuomenėje net tie asmenys, kurių seneliai dalyvavo Holokauste, nebūtinai prisiima kaltę), bet mūsų šalies politinį elitą.

„Politinis elitas labai anksti prisiėmė tą vaidmenį. Buvo nutarta, kad geriau žaiskime pagal tokias taisykles. Jeigu Izraelis primena, kad mes smarkiai paslydome, tai mes tą prisiimkime, pripažinkime ir taip toliau. Bet antrasis dėmuo yra ekonominis: didelė dalis politinio elito galvoja, kad nesusipykimas su Izraeliu gali būti ekonomiškai naudingas, nes žydų tautybės verslininkai, litvakai iš Izraelio, JAV, Pietų Afrikos Respublikos per savo įmones gali investuoti Lietuvoje“, – primena profesorius.

Pietų Afrikos Respublika šiuo aspektu svarbi, nes į šią šalį 20 amžiaus pradžioje emigravo nemažai litvakų. Dauguma šioje šalyje gyvenančių žydų yra litvakų palikuonys.

Pasak E. Račiaus, Lietuva ir Izraelis taip pat bendradarbiauja saugumo srityje. Lietuva šiuo metu kuria sausumos diviziją, aktyviai ginkluojasi ir kviečia įmones iš visų draugiškų valstybių plėtoti gynybos pramonę Lietuvoje.

„Yra daugybė priežasčių, kurios lemia, kad Lietuva yra palanki Izraeliui. Bet iš kitos pusės, o kodėl Lietuva turėtų būti palanki arabų visuomenėms ar valstybėms? Ir atsakymas yra vienintelis – jeigu tai susiję su nafta arba dujomis, bet daugiau nėra jokio rimto bendradarbiavimo. Kuri arabų valstybė turi čia ambasadą? Neturi. Jiems mes neįdomūs ir mes jais nesidomime. Lietuva nemato prasmės glaudžiau bendrauti ar bendradarbiauti su arabų kraštais, nes mūsų ekonominiai ar kultūriniai ryšiai nėra stiprūs, mes neturime arabų diasporų čia. Aš tikrai nesakyčiau, kad Lietuva iš principo nusiteikusi prieš arabų kraštus, tikrai ne, bet, kaip valstybė, ji nemato dividendų, o draugauti su visais tu negali, turi pasirinkti: arba – arba“, – sako profesorius.

E. Račius taip pat pažymėjo, kad ir JAV ganėtinai stipriai spaudė Lietuvą dėl santykių su Izraeliu. Mokslininkas pasakoja, kad kol Lietuvoje dar neveikė Izraelio ambasada, kai kuriuos klausimus su Lietuvos Užsienio reikalų ministerija vietoj Izraelio diplomatų tvarkydavo JAV ambasados atstovai.

„Žmonės, kurie žino tuos dalykus, galėtų lengvai priminti, jog buvo laikai, kai Jungtinių Valstijų ambasadorius ateidavo į Užsienio reikalų ministeriją Vilniuje šnekėti ne apie Jungtinių Valstijų ir Lietuvos santykius, o apie žydų klausimus. Kai dar nebuvo Izraelio ambasados Lietuvoje, atrodė, kad dalį Izraelio ambasadoriaus darbo atlieka JAV ambasadorius“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Paklaustas apie Lietuvos visuomenės požiūrį į karo veiksmus Gazos Ruože, E. Račius sako, kad jam neteko matyti naujausių visuomenės nuomonės tyrimų, bet jau ima po truputį matytis, kad visuomenėje esama Izraelio veiksmams nepritariančio (ne antisemitinio) sentimento. Šiuo atveju turima mintyje, kad galima kritiškai vertinti Izraelio veiksmus Gazos Ruože, bet nebūti priešiškai nusiteikusiam prieš žydus.

„Sakyčiau, kad mūsų piliečių sąmoningumo jau randasi. Bet kartu yra ir politkorektiškumas. Lietuvoje mes matome, kad bet kas, kas kalbama apie Izraelio veiksmus, labai greitai išvyniojama į antisemitizmą. O tai yra loginė klaida, nes palestiniečiai, arabai irgi yra semitai“, – sako E. Račius.

Lietuva remia dviejų valstybių sprendimą, bet jis jau sunkiai įmanomas

Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys portalui LRT.lt komentavo, kad Lietuvos pozicija dažnai yra išsakoma bendrais Europos Sąjungos pareiškimais. Pasak jo, Lietuva mano, jog Izraelis turi teisę užsitikrinti savo saugumą ir privalo imtis visų priemonių, kad nepasikartotų Spalio 7-osios teroro išpuoliai, o „Hamas“ ir kitos palestiniečių organizacijos turi paleisti kitus laikomus įkaitus arba grąžinti artimiesiems mirusių įkaitų kūnus.

Pažymima, kad Izraelio ir „Hamas“ karas kilo po 2023 m. spalio 7-ąją „Hamas“ įgyvendintos teroristinės atakos, per kurią kovotojai nužudė ir išniekino apie 1200 žydų, tarp kurių buvo daug civilių, ir dar apie 250 žmonių paėmė įkaitais. Į tai Izraelis atsakė didžiuliu puolimu Gazos Ruože, per kurį žuvo daugiau nei 52 tūkst. palestiniečių, o nuo šių metų kovo neįleidžia tarptautinės humanitarinės pagalbos.

„Visiems šiems sprendimams surasti turi būti išnaudojamos paliaubos. Kai paliaubos buvo paskelbtos, Lietuva tikrai sveikino sprendimą, ragino grąžinti įkaitus, dabar, kai paliaubos yra nutrūkusios, mes tą patį sakome, kad įkaitai turi būti grąžinti, ir priduriame, kad turi būti laikomasi elementarių humanitarinių normų“, – sako K. Budrys.

Pasak ministro, Lietuva laikosi pozicijos, kad vienintelis įmanomas sprendimas Artimuosiuose Rytuose yra dvi valstybės – Izraelio ir Palestinos, tai įtvirtinta Vyriausybės programoje.

Tačiau jis neužsimena, kad dabar tai jau vargiai įgyvendinama, kai Vakarų Krantas ir Rytų Jeruzalė metai iš metų apgyvendinami žydų naujakurių, o palestiniečiai išstumiami. Iš esmės jau nebėra vietos, kur Palestinos valstybė galėtų būti įkurta, net jeigu ir atsirastų tokia politinė valia.

„Savo nuostatas išreiškiame ir bendrais Europos Sąjungos pareiškimais. Atkreipsiu dėmesį į vyriausiosios įgaliotinės Kajos Kallas pareiškimą, kuris buvo padarytas neformalios užsienio reikalų tarybos metu Varšuvoje, kur ji atspindėjo daugumos šalių, tarp jų ir Lietuvos, poziciją“, – sako K. Budrys.

Šiame susitikime K. Kallas pasakė, kad dauguma Europos valstybių sutinka, kad padėtis Gazoje yra nepakeliama ir prastėja labai greitai, o planai intensyvinti karinę operaciją Gazoje lems didesnes civilinių žmonių kančias.

„Mes atmetame bet kokius bandymus pakeisti Gazos Ruožo demografinę sudėtį ar teritoriją, kaip ir palestiniečių išstūmimą. Mes raginame Izraelį atsisakyti Gazos blokados ir užtikrinti, kad humanitarinė pagalba pasiektų tuos, kuriems labiausiai reikia. Humanitarinė pagalba turi būti teikiama gerbiant humanitarinius principus, o tai reiškia žmogiškumą, nešališkumą, neutralumą, nepriklausomumą. Mes taip pat reikalaujame, kad likusieji įkaitai būtų nedelsiant išlaisvinti, o konflikto šalys pareitų prie paliaubų“, – gegužės 8-ąją Varšuvoje sakė K. Kallas.

„Tarp mūsų išsakomų nuostatų yra ir mūsų susirūpinimas humanitarine padėtimi Gazos Ruože. Mes pasisakome už tai, kad iš karto, nedelsiant būtų sudarytos galimybės teikti humanitarinę pagalbą palestiniečiams Gazos Ruože, nes tai, kas dabar vyksta, tikrai yra nepriimtina, ir tai nėra susiję su Izraelio pamatinių saugumo interesų užsitikrinimu. Nenoriu palikti jokios abejonės, kad Lietuva yra nejautri tokio pobūdžio situacijai, kokia yra dabar. Gazos Ruože humanitariniu požiūriu yra katastrofa“, – sako K. Budrys.