„Atrodo kaip iš „Temu“: ar naujas su DI kurtas lietuvių filmas taps pamoka?

Sausį Lietuvos kino ekranus turėjo pasiekti režisieriaus Arūno Eimulio su dirbtiniu intelektu (DI) kurta animacinė komedija „Eglė laikų karalienė“. Vis dėlto didieji kino teatrai jau atšaukė suplanuotus seansus. Sprendimas priimtas po filmo anonso sukeltos kritikos dėl meninės kokybės ir galimų autorių teisių pažeidimų. Ką šis atvejis atskleidžia apie DI naudojimą kine, autorystę ir kūrėjų atsakomybę? 

Visas pokalbis – LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ įraše:

Laidoje viešėjo animacijos kūrėjas, režisierius Meinardas Valkevičius, audiovizualinio turinio ir DI ekspertas Tomas Sakro, „Vue Lietuva“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas ir „Cobalt“ Intelektinės nuosavybės ir IT reguliavimo teisės praktikos grupės asocijuotoji teisininkė Dovilė Platakytė.

Laidos kūrėjai bandė susisiekti ir su filmo režisieriumi A. Eimuliu, tačiau jis į užklausą neatsakė.

Pasirodžius anonsui – sujudimas viešojoje erdvėje

Sausį Lietuvos kino teatrus turėjo pasiekti A. Eimulio su DI kurta animacinė komedija „Eglė laikų karalienė“. Filmas įkvėptas liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“, tik šioje komedijoje Eglė yra nuomonės formuotoja, atsidurianti akmens amžiuje, kur susipažįsta su urviniu žmogumi Žilvinu.

Vis dėlto didieji kino teatrai jau atšaukė suplanuotus seansus. Sprendimas priimtas po to, kai pasirodžius filmo anonsui viešojoje erdvėje ėmė plisti pasipiktinimas dėl filmo meninės kokybės ir vertės, taip pat galimų autorių teisių pažeidimų.

Filmo anonsą įgarsinęs aktorius Audrius Bružas teigė nežinojęs apie galimus plagijavimo atvejus ir sako toliau šiame projekte nedirbsiantis.

Nuomonės formuotoja Karolina Meschino prabilo pastebėjusi, kad filme nukopijuotos scenos iš jos vaizdo klipo „Story“, taip pat be leidimo minimas jos vardas. Režisierius A. Eimulis šią klaidą pripažino ir viešai atsiprašė.

Filmo anonsą įgarsinęs aktorius Audrius Bružas pasisakė nežinojęs apie galimus plagijavimo atvejus ir sako toliau šiame projekte nedirbsiantis. Drauge su juo filmą įgarsinti kviesta ir kaip viena kūrėjų viešojoje komunikacijoje įvardijama socialinių tinklų žvaigždė Goda Problema. Jos teigimu, komedijos ji negarsino ir nebuvo iki galo informuota apie filmo kūrybinius niuansus.

Teisininkė: Meschino turi pagrindo skųstis, Bružas – ne

– Nemaža kritikos lavina filmo „Eglė laikų karalienė“ kūrėjus pasiekė dėl autorių teisių pažeidimų. Viešojoje erdvėje daugiausia akcentuotas filme matomų scenų panašumas į K. Meschino vaizdo klipą. Taip pat akcentuojama, kad ji nedavė leidimo šiame filme minėti savo vardo. Pati nuomonės formuotoja sako svarstanti galimybę kreiptis į teisininkus. Ar ji tam turi rimtą teisinį pagrindą?

D. Platakytė: Ji tikrai turi pagrindą bent jau kreiptis į teisininkus ir kartu su jais įvertinti, kokios jos teisės galbūt buvo pažeistos. Mano pirminiu vertinimu, – mačiau tik anonsą, ne visą filmą, – tikrai galėtų kreiptis dėl teisės į atvaizdą ir vardą pažeidimo.

K. Meschino yra viešas asmuo, todėl, vertinant pažeidimą, jai taikomi didesni reikalavimai nei privačiam asmeniui. Visgi šiuo atveju tai, bent iš pirmo žvilgsnio, nėra skirta informacijai. Tai skirta komercinei veiklai, uždirbti iš šio filmo. Jeigu būtų pripažinta, kad vidutinis Lietuvoje gyvenantis žmogus atpažintų pagrindinę veikėją kaip K. Meschino, jei jos vardas buvo paminėtas, ji tikrai turėtų pagrindą kreiptis į teisininkus ir galbūt imtis veiksmų.

– Taip pat galime kalbėtis apie tokius garsius asmenis, kaip Goda Problema ir aktorius A. Bružas. Filmo komunikacijoje minima, kad jie turėjo garsinti šį filmą. Jau minėjau, koks buvo šių žmonių atsakas. Ar jie taip pat turi teisinį pagrindą dėl ko nors skųstis?

D. Platakytė: A. Bružas, kaip supratau, įgarsino bent jau filmo anonsą, tad, manau, nelabai turėtų pagrindo skųstis. Jeigu Goda Problema neįgarsino šio filmo, tačiau buvo teigta, kad ji prisidėjo, ji turėtų pagrindo teikti pretenzijas.

– Kokius dar matote galimus autorių teisių pažeidimus pasižiūrėjus šio filmo anonsą? Ką tas kelių minučių klipukas, kuris, beje, vėliau buvo pašalintas iš internetinės erdvės, mums sako apie kitus galimus pažeidimus?

D. Platakytė: Kiek mačiau, K. Meschino teigia, kad buvo nukopijuotas jos vaizdo klipas. Čia jau galimai buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės. Jeigu turtinės teisės į klipą priklauso pačiai K. Meschino, ji ir galėtų kreiptis.

Jeigu tikrai nukopijuota tiek choreografija, tiek scenografija, tiek visas vaizdo klipas, galima nagrinėti, ar intelektinės nuosavybės teisės buvo pažeistos. Tačiau gali būti, kad jos priklauso ir kitiems asmenims, pavyzdžiui, choreografijos kūrėjams, vaizdo klipo režisieriui, jį nufilmavusiems asmenims. Tada reikėtų pasidomėti, kam tos teisės priklauso ir kas galėtų kreiptis dėl jų pažeidimo.

– Į šią situaciją reaguoja ir daug kino pasaulio atstovų. Vienas jų – režisierius Saulius Baradinskas. Remdamasis šiuo atveju, jis parašė tekstą, kuriame akcentuoja, kad apskritai prieš paleidžiant filmą į viešąją erdvę yra labai svarbu suderinti daug teisinių dalykų. Gal jūs galėtumėte nupiešti platesnį paveikslą, kad geriau įsivaizduotume, kokį teisinį darbą, prieš pradėdamas platinti filmą, privalo padaryti kiekvienas kino kūrėjas?

D. Platakytė: Visų pirma, kino kūrėjai turėtų pasitikrinti, kokie trečiųjų asmenų kūriniai buvo panaudoti jų filme: kokia muzika, kitų filmų ar vaizdo įrašų vaizdai, tam tikri perdirbti elementai. Reikėtų pasitikrinti, ar jie nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių, ypač šiais laikais, kai vis daugiau kūrėjų į savo kūrybą įtraukia DI sistemos sukurtus kūrinius.

Reikėtų pasitikrinti keletą kartų, nes DI sistemos buvo sukurtos naudojant jau egzistuojančius kūrinius ir duomenis. Jie, net nežinant pačiam kūrėjui, gali atkurti tam tikrus trečiųjų asmenų kūrinius, tad reikėtų pasitikrinti, ar kitų teisės nėra pažeidžiamos.

DI ekspertas: užmojis – geras, bet yra daug niuansų

– Filmo komunikacijoje akcentuojama, kad „Eglė laikų karalienė“ yra kurtas pasitelkiant DI. Vis dėlto dabar tenka paskaityti ir nemažai kritikos, kad tai yra visiškai DI sukurtas filmas. Koks skirtumas tarp to, kada kuriant filmą pasitelkiamas DI ir kada filmas tiesiog yra DI produktas? Kaip iš to poros minučių anonso manote, kuris variantas yra „Eglė laikų karalienė“?

T. Sakro: Labai dažnai darome prielaidas, kad kažką sukūrė DI, ir jos dažnai būna klaidingos. Iš tikrųjų labai retas atvejis, kai DI vienas pats viską padaro. Iš tikrųjų žmogus yra tarsi prie vairo ir turi suvaldyti daug dalykų, kad gautų rezultatą. Kiek žmogus dalyvauja tame procese, reikia žiūrėti atskirai į kiekvieną atvejį.

Šiuo atveju, spėju, buvo dirbama prie paties filmo. Dirbant su ilgametražiu filmu, dažniausiai vyksta skirtingi etapai. Reikia sukurti personažus, juos išlaikyti statiškuose paveikslėliuose, tada kiekvieną paveikslėlį animuoti, vėliau visa tai montuoti, uždėti garsą, koreguoti spalvas ir panašiai. Neabejoju, kad ir šiuo atveju visa tai buvo daryta, nes be šito kol kas joks DI pats vienas to, ko gero, nesukurtų. Kitas klausimas yra apie tai, kaip vertinti rezultatą ir atskirus jo elementus.

– Kaip jūs vertinate rezultatą?

T. Sakro: Užmojis yra labai didelis ir geras. Ilgametražis filmas – kol kas pats bijočiau tokį sukurti. Vienas dalykas yra kelti smagius, fainus dalykus į socialines medijas. Visai kas kita yra sukurti ilgametražį filmą ir eiti į didelį ekraną. Kai pereiname į kino sales, yra visai kita svorio kategorija. Naivu tikėtis, kad perėjus į didelį ekraną išliks tie patys vertinimo kriterijai, kurie skirti socialinėms medijoms. [...]

Žiūrint šiuo atžvilgiu, šiame filme tikriausiai yra daug niuansų, kuriuos matome. Pirmas dalykas, kuris, ko gero, labiausiai visiems užkliuvo, yra garsas, įgarsinimas. Turiu pagrindo matyti, kad, galbūt, buvo įkeltas ne tas failas. Pirmą kartą keliant anonsą, reikėtų prižiūrėti šiuos dalykus. Jeigu būtų įgarsinta profesionalių aktorių, būtų tikras, išdirbtas balsas, kartelė tik kiltų. Kai girdime blogą kirčiavimą, dainą, kaip visi tikriausiai suprantame, sudainuotą naudojant DI, tai viską traukia žemyn. [...]

Animacijos kūrėjas: siekta „Pixar“, bet atrodo kaip iš „Temu“

– Jeigu matote, kad šio filmo anonsas iliustruoja kažkokią problemą, kaip ją įvardytume? Kokius jums galimus neigiamus jausmus sukėlė šis anonsas?

M. Valkevičius: Visų pirma, neigiami jausmai kyla iš to, kai tu matai, kad bandyta padaryti „Pixar“ lygio filmą kaip Holivude, bet jis atrodo pigiai kaip iš „Temu“.

Pats negali sukurti vizualo, bandai kopijuoti nuo didžiųjų studijų už labai nedaug eurų, tikėdamasis, kad kino teatre tavo filmą žiūrės kaip visavertį šalia kitų kino filmų, žmonės eis, juoksis... Juokeliai gali būti bet kokie. Manau, ne dėl jų žmonėms nepatiko šis filmas, o todėl, kad vizualiai jis atrodo atstumiantis ir netikras. DI priimu kaip įrankį, padedantį kūrėjui kurti, bet kai įrankis tampa filmu, tada jau pradedi keistai žiūrėti ir galvoti, kas čia ne taip. [...]

Aš, kaip kuriantis animacinius filmus, kurių ne vieną rodė kino teatre, galiu pasakyti, kad už kiekvieną kadrą galiu būti šimtu procentų atsakingas ir žinoti, kad tai kūrė žmogus. Kai darai su DI, ne visada žinai, kaip viską suvaldyti. Šio filmo anonsą mačiau ganėtinai seniai, parodžiau ir studijos draugams. Kraipėme galvas ir sakėme: gerai, sulaukime premjeros, pažiūrėkime, kaip žmonės reaguos. Tikrai nesitikėjau, kad žmonės filmą jau nurašys vos tik pamatę anonsą.

– Ar galima sakyti, kad tai yra pirmas užcancelintas lietuviškas filmas, patyręs atšaukimo kultūrą?

M. Valkevičius: Manau, jei ne viskas būtų daryta su DI, o DI tiesiog būtų panaudotas, pavyzdžiui, nupiešti foną ar detales, būtų kitaip. Kai akivaizdžiai matai, kad tai yra filmas, skirtas grynai tik pasipelnyti, o ne išreikšti kažkokią meninę išraišką, čia gal yra didžiausia bėda.

Menininkas kuria norėdamas kažką pasakyti, kažką po savęs palikti. Šis filmas, šių laikų „Eglė žalčių karalienė“, manau, yra antausis originaliam pasakojimui, kuris sukurtas mus mokyti, įkvėpti ir kažką suprasti. Kažkoks pasityčiojimas dideliame ekrane.

Kino teatro atstovas: kolegos užsienyje dar nėra rodę tokio filmo

– Raimundai, jūsų teatras vienas pirmųjų pareiškė, kad neberodys šio filmo. Kokie esminiai veiksniai čia suveikė? Ar jus paveikė tiesiog visuomenės spaudimas, ar kitos priežastys?

R. Bilinskas: Mes turbūt likome vienas iš kino teatrų, visai nepatvirtinusių šio filmo rodymo. Kaip tik šią savaitę ruošiausi išsiųsti papildomus klausimus kūrėjams, kaip buvo naudojamas DI, ar su naujomis Europos Sąjungos direktyvomis.

Anonsą man parodė dar prieš pusę metų. Pasakiau, kad turėsime problemų, žmonės tikrai heitins šį filmą ir iš pirmų medžiagų nematau vertės jam atsirasti kino teatruose. Man buvo labai keista, kad kiti kino teatrai jį įsileido ir įsidėjo kaip būsimą premjerą. Visiškai nevertino kriterijų, kuriuos tik ką išvardijo kolegos.

Yra dar vienas kriterijus, kurio niekas nepaminėjo, – kuo buvo apmokytos naudotos programos? Atpažinau, pavyzdžiui, ir „Krudžių“ stilistiką, ir kai kuriuos „The Boss Baby“ animacinio filmo herojus. Man pirmiausia iškilo klausimai dėl ieškinių iš trečiųjų šalių. Jeigu mes tampame šio filmo rodytojais, kokio dydžio ieškinius galime gauti iš tikrųjų studijų? Juk taip tarsi tampi tam tikro plagiato bendrininku.

– Ar apskritai kino teatrai yra pasiruošę jau dabar vykstančiai DI invazijai į kiną? Kaip vertinate kino teatrų atsakomybę formuojant repertuarą, tikrinant filmus, jų ryšį su DI? Ar yra daromos tvarkos, jūs patys ruošiatės?

R. Bilinskas: Kiek kalbėjau su kolegomis Lenkijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, niekas dar nėra gavęs pasiūlymo rodyti taip sukurto filmo. Praktika tik ruošiama. Tikriausiai Lietuva pradeda ją ruošti, aš teisinę bazę jau pasiruošiau visai neblogą. Man būtų buvę labai įdomu gauti atsakymus į visus klausimus, ar tai atitinka reikalavimus, ar atsakomybę už trečiųjų šalių ieškinius prisiima būtent kūrybinė komanda.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.