„Žmonių, kurie profesionaliai užsiimtų dailės istorija, Lietuvoje praktiškai nebuvo. Po karo Ingrida Korsakaitė buvo bene vienintelis žmogus, išmanantis, kas yra dailės istorijos klasika, tradicija“, – sako prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė.
Ingridos Korsakaitės iniciatyva atsirado 20 a. akademinė Lietuvos dailės istorija, ji pirmoji pradėjo išeivijos dailės tyrimus. Lietuvos dailės istorikų draugija ir Lietuvos kultūros tyrimų institutas neseniai išleido knygą „Ingrida Korsakaitė (1938–2024): „Įdomiausia man yra grafika“.
Apie šią knygą, Ingridos asmenybę, mokslinius tyrimus ir turiningą gyvenimą LRT KLASIKOS laidoje „Homo cultus. Iš balkono“ pasakoja jos dukra, etnologė dr. Radvilė Racėnaitė ir bičiulė, viena iš knygos sudarytojų prof. dr. G. Jankevičiūtė.
– Neseniai išėjo knyga „Ingrida Korsakaitė (1938–2024): „Įdomiausia man yra grafika“. Papasakokite, koks tai leidinys ir kaip jis buvo sudarytas?
G. Jankevičiūtė: Knyga priklauso akademinių straipsnių rinkinių, kurie leidžiami pagerbiant kokį nors iškilų akademinio pasaulio asmenį, rūšiai. Šiuo atveju mes pagerbiame savo kolegę Ingridą Korsakaitę. Knygą norėjome parengti kaip dovaną jos 85-mečiui, bet, deja, kol kaupėmės, Ingridos tarp mūsų neliko. Vietoje jubiliejinio, šventinio leidinio išleidome pomirtinę pagarbos duoklę žmogui, kurį matome kaip autoritetą, kaip labai ryškią mūsų disciplinos atstovę.
Knygą pagal tokio pobūdžio leidinių tradiciją sudaro žinios apie pagerbiamą asmenį: Ingridos gyvenimo datos, jos asmeninių fotografijų albumas, kurį padėjo sudaryti šeima (pirmiausia, aišku, dukra Radvilė), tada prisiminimų skyrelis ir straipsniai, vedantys I. Korsakaitės akademinių tyrimų keliais. Tai yra vienuolikos meno istorikių ir dailininkių tekstai, kuriuos įkvėpė, inspiravo Ingridos darbai.
– Radvile, knygos rengimo metu tu padėjai pasakojimais, fotografijomis ir šeimos archyvais, bet kartu matyti tavo visiškas pasitikėjimas Ingridos kolegėmis. Kaip tu matei savo misiją šitos knygos rengimo kontekste?
R. Racėnaitė: Kaip Giedrė minėjo, jos su kolege Laima Laučkaite knygą rengti pradėjo dar mamai esant gyvai. Jai buvo 83 ar 84 metai – čia turėjo būti tokia slapta dovana. Jos buvo ne tik mamos kolegės, bet ir bičiulės, mokinės. Man buvo labai graži ta jų kolegiška, bičiuliška draugystė. Visą paskutinį sunkų mamos laikotarpį jos ją nuolat lankydavo, nuolat domėdavosi, ateidavo į namus, paskui lankė ligoninėje.
Nebuvo jokios priežasties nepasitikėti. Žinojau, kad jos abi yra pagrindinės Lietuvos dailėtyrininkės ir kad leidinys tikrai bus aukščiausios prabos, ką rodo ir bibliografinis knygos sutvarkymas. Mama irgi buvo bibliofilė, jai labai rūpėjo knygos kultūra. Aš manau, jai būtų buvę be galo malonu. Tie žmonės, su kuriais ji bendravo, sutikdami parengti šitai knygai po straipsnį ar atsiminimus, tokiu būdu išreiškė jai pagarbą. Manau, kad pati knyga, labai subtilus Elonos Ložytės sugalvotas objektas, jo rafinuotas dizainas mamai būtų labai patikę.
– Kokius išskirtumėte Ingridos gyvenimo bruožus ar svarbius įvykius jos biografijoje?
R. Racėnaitė: Mama gimė 1938 metų spalio 31 dieną ir už poros metų prasidėjo karas. Tai buvo labai sunkus laikas. Korsakas pasitraukė į Rusiją. Atėjo vokiečių okupacija ir Korsako žmonai Halinai Korsakienei, likusiai Lietuvoje su maža mergaite, buvo gana pavojinga, todėl jos pasitraukė į provinciją. Karo metais mama daug laiko praleido Biržuose pas senelius, o bobutė Halina Korsakienė mokytojavo apylinkių gimnazijose.
Vis iškildavo pavojus, kad ją įduos, bet atsirasdavo gerų žmonių, kurie ją įspėdavo, tada ji kelioms savaitėms išvažiuodavo. Tai buvo nepritekliaus, skurdo metai. Atsimenu mamos istoriją, kai toje karo meto vaikystėje kažkas iš kaimynų jai davė didelį anties kiaušinį. Ji bėgo su tuo kiaušiniu į namus, nugriuvo ir kiaušinis sudužo. Biržuose seneliai gyveno ant Širvėnos ežero pakrantės ir ji matė, kaip baltymas susigeria į smėlį. Einant frontui jos slėpėsi apkasuose, kur bombos skrido virš galvos. Mamai karo metų prisiminimai, matyt, padarė stiprų įspūdį – dažnai tą prisimindavo.
Mama norėjo studijuoti geologiją, ne menotyrą, bet paskutiniaisiais mokymosi gimnazijoje metais ji vis dėlto pasirinko menotyrą.
I. Korsakaitė
Mokykloje ji buvo gera mokinė. Šeimos atmosfera buvo labai inteligentiška: jie dažnai eidavo į operą, koncertus, teatrus. Yra išlikę laiškai, kuriuose ji labai kritiškai aprašo ankstyvuosius dramos teatro spektaklius. Kostas Korsakas buvo melomanas, yra išlikusi jo plokštelių kolekcija, mama irgi nuo vaikystės buvo melomanė.
Gal ji net buvo ruošiama būti muzikante. Namie buvo fortepijonas, ji buvo verčiama juo groti, bet vėliau šeima vis dėlto suprato, kad tai ne jai. Mokykloje lankė irklavimo būrelį. Yra išlikę labai gražūs jos laiškai, kaip vakare treniruojasi, plaukia per naktinį Vilnių Nerimi. Ją labai domino ir geologija. Mama norėjo studijuoti geologiją, ne menotyrą, bet paskutiniaisiais mokymosi gimnazijoje metais vis dėlto pasirinko menotyrą. Mokyklą baigė aukso medaliu.
– Kur veda I. Korsakaitės, kaip asmenybės ir tyrinėtojos, palikimas?
G. Jankevičiūtė: Pirmiausia tai į mūsų dailės refleksijos įvairovę. Tą liudija ir knygos turinys: tarp straipsnių autorių nemažą dalį tekstų sudaro jauniausios kartos menotyrininkų straipsniai. Vadinasi, ji yra aktyviai mūsų profesinę veiklą veikiantis žmogus, nors jos tarp mūsų nebėra fiziškai.
– Radvile, ką iš savo mamos išmokai, ką nešiesi ir galbūt stengiesi perduoti kitiems?
R. Racėnaitė: Po [mamos] mirties pajunti, kaip esi suformuotas. Aišku, būna etapas, kai bandai priešintis, atsiriekti savo erdvę, matyti save kaip kitokią asmenybę. Bet dabar, ypač po [mamos] mirties, matau, kad kuo toliau, tuo labiau aš mamėju. Mamos pomėgiai, preferencijos suformavo ir mane. Pavyzdžiui, meilė knygoms, kai namie neperlipi per knygas ir vis tiek perki naujas. Dar vienas svarbus aspektas yra mamos domėjimasis šeimos ir giminės istorija.
Jai labai svarbi Biržų ir Nemunėlio Radviliškio reformatų istorija, nes jos prosenelis buvo Nemunėlio Radviliškio bažnyčios statytojas. Ir reformatiškoji Lietuvos istorija mamai buvo svarbi, ji buvo Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos narė.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Homo cultus. Iš balkono“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
